Hipnoterapija. Kaip aš sutikau save-kūdikį sklandantį beorėje erdvėje?

Mano patirtis hipnoterapijoje, lūkesčiai ir patarimai

Gulėjau užsimerkusi ir mačiau save - suvystytą kūdikį sklendžiantį beorėje erdvėje. Aplink save jaučiau tuštumą, greičiausiai, jei būčiau surikusi, mano balsas grįžtų pas mane aidu. Atrodo, kad norėčiau tą kūdikį-save pasiekti ranka. Bet ar galiu? Ir kaip taip įmanoma lyg ir sklęsti, bet iš tiesų “plūduriuoti “ ore vienoje vietoje? Nuo tokių, greitai prabėgančių minčių mane į dabarties momentą sugrąžino hipnoterapeutės Mildos balsas.

Bet pradėkime nuo pradžių

Šį pavasarį skyriau savo sveikatinimui (mano sutuoktinis juokaudamas sakė, kad ieškau ligų). Pirmiausia keliavau į Kauną tyrimui, apie jį rašiau čia. Tuomet sekė endobiogenikės konsultacija. Jos metu aptarėme labai daug dalykų, susijusių su mano sveikata, nemiegojimu, ilgalaikiu gyvenimu lėtiniame strese (taip parodė kraujo tyrimas). Apkalbėjome mano ne tik fiziologiją, bet ir psichologinę mano būseną. Kadangi tai per daug asmeniška, pasiliksiu detales sau. Vienas iš endobiogenikės pasiūlytų būdų man buvo išbandyti terapiją. Kaip ji sakė, nesvarbu kokią terapiją. Tarp jos išvardintų terapijos rūšių aš pirmą kartą išgirdau apie hipnoterapiją.

Tradicinę terapiją bandžiau prieš gerus 6 metus. Nežinau ar laikas netinkamas buvo, ar terapeutė netinkama, bet ta patirtis nuo terapijos mane atbaidė ilgam. O štai hipnopterapija nebandytas, nelabai girdėtas dalykas ir man pasidarė smalsu.T ruputį paieškojau informacijos Google, bet stengdamasi neturėti išankstinių nuostatų tiesiog pradėjau ieškoti specialisto, kurio pagalba galėčiau hipnoterapiją patirti praktiškai. Maža ką, gal tikrai bus naudinga?

Kaip viskas vyksta?

Tikriausiai daugelis esame matę hipnozės seansus animaciniuose filmukuose ar kine. Tai skubu patikinti, kad mano lankytoje hipnoterapijoje niekas prieš mano akis laikrodžiu ant grandinėlės nemojavo ir mano proto neužvaldė. Visą laiką buvau sąmoninga, bet tuo pačiu ir kažkur kitur.

Atvažiavau pas Mildą į jos jaukią erdvę ir pirmiausia mes susėdome ir kalbėjomės. vėliau - aš gulėjau, o terapeutė mane vedė į kitą būseną, kurioje aš kelaivau per savo gyvenimą ir prisiminimus. Negaliu tiksliai atkartoti proceso, nes galiu suklysti, o taip pat nenoriu kažkam, skaitančiam sukurti kažkokio lūlesčios. Todėl pasakoju jums savo įspūdžius bei tai kaip jaučiau ir buvau tame momente.

Hipnozės metu, vedama ramaus ir užtikrinančio Mildos balso per tris sesijas nukeliavau iki pat savo kūdikystės. Ir grįžau. Aišku verkiau, nes buvo momentų, kai tos praeities Sigitos buvo labai gaila. Arba pikta iki ašarų dėl jos. Bet proceso metu su visais susitikau, visas kaltes atleidau ir save mažą užtektinai apkabinau.

Kas nutiko kūdikiui beorėje erdvėje?

Pasakoti apie tokius dalykus, kuriuos ne visada loginis protas geba paaiškinti nėra lengva. Nes mano loginisprotas perša mintį, kad ne visi tokius dalykus supranta, ne visi priima ar tokia (ir visa kitokia) terapijos forma tiki. Bet aš dalinuosi savo patirtimi ir įspūdžiu. Todėl jei jūs loginio proto pusėje - skaitykite tai kaip tekstą iš fantazijų srities.

Aš - tikras kūdikis realiame pasaulyje prieš daugiau nei keturiasdešimt metų.

Mildos vedama savo gyvenimo laiko juostoje nukeliavau į laiką, kai buvau mažas kūdikėlis. Gulėjau suvystyta vežime, savo tėvų namų balkone ir buvau viena. Labai aiškiai jaučiau, kad esu viena.

Dabar jau nepamenu, kaip iš vežimo aš-kūdikis atsidūriau toje, jau minėtoje baltoje, beorėje ervėje. Aplink buvo labai šviesu ir priešais mane buvo suvystytas kūdikis, sklendžiantis, lyg ir judantis labai lėtai aukštyn žemyn, bet nei artėjantis prie manęs, nei tolstantis.

Mildos vedama aš save išvysčiau. Išlaisvinau ir negalėjau nieko daugiau padaryti, nes toliau mačiau tik mažą vaikeliuką makaluojantį ką tik išlaisvintomis rankytėmis ir kojytėmis. Pradėjau verkti. Ir tai buvo džiaugsmo ir laimės ašaros. Laisvės ašaros.

Tos laisvės ir džiaugsmo buvo pilnos spurdančios rankytės ir kojytės.

Vėliau, po hipnoterapijos sesijos aptarinėjant vietas ir vaizdus, kur aš buvau nukeliavusi, išgirdau, kad nukeliauti iki savęs kūdikystėje ir save išlaisvinti iš varžančių vystyklų yra labai gerai. Tai tarsi išlaisvinti save iš varžančų rėmų, išlaisvinti savo kūrybiškumą ir pasitikėjimą savimi. Gali būti, kad dabar mano kūrybiškumas ir pasitikėjimas savimi išsiverš fontanais per visus kraštus. Juokauju žinoma, bet visai smagu būtų savo kūrybiškumo čiukšlėse maudytis.

Mano patarimas

Neturėkite lūkesčių. Beorėje erdvėje sklendžiantis aš-kūdikis tik vienas iš vaizdinių, kurie mane aplankė trijų hipnoterapijos sesijų metu. Jus gali aplankyti kitoks kūdikis arba neaplankyti visai. Hipnoterapija yra labai asmeniška ir skirtinga kiekvienam patirtis.

Pirmus du kartus susitikusi su Milda neturėjau jokios konkrečios problemos ar klausimo, į kurį ieškočiau atsakymo. Kaip minėjau, pirmąjį kartą iš vis nežinojau nei kas čia bus nei ko tikėtis. Dabar galvoju, kad būtent lūkesčių neturėjimas man padėjo atsiplaiduoti ir atsiduoti viso proceso tėkmei. Bet tuo pačiu, kai kažkada tokią terapiją kartosiu, planuoju ateiti pasiruošusi, su konkrečiu klausimu, ar bent žinojimu apie ką ieškosiu atsakymų. Mano manymu, taip iš hipnoterapijos sesijos turėčiau sau daugiau naudos.

Tokioms patirtims reikia atviros širides ir atsisakyti išankstinių nuostatų. Galima į procesą žiūrėti kaip į eksperimentą, o galima tiesiog atsiduoti patirčiai ir paskui džiaugtis rezultatais.

Mano įspūdis

Tik teigiamas. Gal man pasisekė, kad išsirinkau tokią specialistę, gal tai, kad neturėjau lūkesčių.

Žinau, kad šią terapijos formą tikrai kartosiu. Po pusmečio ar po metų, o gal tada, kai iškils klausimų. Tikrai jaučiu pokytį. Pradėjau jį jausti jau po pirmo susitikimo. Tie klausimai, kuriuos norėjau atsakyti - atsakyti. Ir aš kažkokia lemgvesnė, ne kūnu, bet vidiniais pojūčiais.

Miegu geriau. Kas žino, ar nuo hipnoterapijos ar nuo endobiogenikės paskirtų preparatų. Bet veikia tai, ką veikiame mes. O aš dabar rūpinuosi savo kūno ir proto gerove. Ir to rezultatą tikrai jaučiu.

Kartais, mintimis, vis grįžtu pas vaikystės Sigitą, su kuria susitikau hipnoterapijos metu. Ne tik pas kūdikį beorėje erdvėje. Bet ir pas Sigitą, stovinčią prie rudo fotelio. Ir aš ir ji žinome, kad mums viskas gerai. Mes esame saugios ir laimingos.

---

Geriausios rekomendacijos hipnoterapeutei Mildai Račiūnaitei. Esu labai laiminga ir dėkinga, kad iš Google rastų specialistų pasirinkau būtent ją.

---

Jei jums patinka tai, ką rašau ir kuo dalinuosi, paremkite mano kūrybą 5 eurais per mėnesį. Galite galvoti apie tai kaip apie arbatpinigių stiklainį, kurį matome kavinėse. Tik todėl, kad yra tokių skaitytojų kaip jūs, aš galiu atsisakyti reklamų ir daryti tai, ką moku geriausiai.

---

Jei nenorite mėnesinės prenumeratos, bet jaučiate, kad rašau tai, kas artima jums, visada turite galimybę pavaišinti mane kava :) Spauskite mygtuką žemiau ir galėsite mano kūrybą paremti vienkartine parama.