NAUJAKURIAI. Ievos istorija
Apie rašymo raumens treniruotes, eksperimentus ir pirma trumpa istorija iš serijos NAUJAKURIAI.
Ieva gyveno vieno kambario bute. Nors tvirtai žinojo, kad tokiam gyvenimui ji nėra sutverta. Dienomis ji dirbo gerai apmokamą darbą viename iš Lietuvos vienaragių. Vakarais, bandydama užmigti, svajodavo apie namą su terasa, kurioje kiekvieną rytą gers kavą ir žiūrės, kaip ant tobulai nupjautos vejos laksto jos mylimas šuo. Iš už sienos pasigirdo ilgas UUU, o tada AAA.
Ką tik perskaitėte pirmos mano trumpos istorijos įžangą. Visą istoriją galėsite paskaityti truputį toliau. o dabar priešistorė.
Istoriją, kurią šiandien publikuoju, parašiau Akvilės Kavaliauskaitės rašymo seminare. Po teorinės dalies, išsitraukėme lapelius, ant kurių buvo užrašyti trys žodžiai, kuriuos turėjome juos įterpti į savo trumpą istoriją. Užduotis neatrodė sunki, o berašant ją, man jau kilo kitų minčių, kitų istorijų nuotrupų. Ir aš labai noriu tas istorijas užrašyti.
Sakoma, kad daugelis savyje nešiojasi knygą, bet reikia drąsos arba nugalėti tingumą, kad ją parašytum.
Kita vertus, knygą savo gyvenime jau esu parašiusi, išleidusi, sudalyvavusi Knygų mugėje ir dabar kiekvienas naujas žanras, kurį man rūpi išbandyti, yra mano rašymo raumens treniruotė. Pasitikrinimas, kiek ir kaip aš galiu. Nebūtinai tai turi virsti atspausdinta knyga.
Grožinė literatūra, kitaip, nei patyrimų ir patarimų žanras (non-fiction, jei nelietuviškai), kurį jaučiuosi įvaldžiusi, man yra neatrasta žemė. Nors galvoje nešiojuosi ne vieną istoriją ir idėją, bet imti ir parašyti apie išgalvotus herojus man vis trūko drąsos ir žinių.
Šioje erdvėje, kur dabar skaitote, leidžiu sau labai daug eksperimentuoti, nededu savęs į jokius rėmus, nei teminius, nei žanro. Neužimu jokios nišos, tik esu labai laiminga, kad galiu rašyti, kad jūs skaitote, kad yra, kam man žodžiai patinka. Ačiū.
O grįžtant prie įžangos - toliau jūsų laukia mano pirma trumpa istorija, kaip minėjau parašyta seminaro metu, bet uždavusi man idėją trumpų istorijų ciklui NAUJAKURIAI. Publikuoju pirmą istoriją ir tam, kad įpareigočiau save ir kitas istorijas paleisti į viešumą.
Nebetempiant gumos. Ačiū, kad skaitote ♡
Ievos istorija
Ieva gyveno vieno kambario bute. Tvirtai žinojo, kad tokiam gyvenimui ji nėra sutverta. Dienomis ji dirbo gerai apmokamą darbą viename iš Lietuvos vienaragių. Vakarais, bandydama užmigti, svajodavo apie namą su terasa, kurioje kiekvieną rytą gers kavą ir žiūrės, kaip ant tobulai nupjautos vejos laksto jos mylimas šuo. Iš už sienos pasigirdo ilgas UUU, o tada AAA. Garsai susiliejo ir vis labiau panašėjo į UU AA, UU AA. Ji žinojo, kad ne beždžionės už jos plonų buto sienų gyvena. Teko pamiršti svajones, dėti pagalvę ant galvos, bent taip užslopinti kaimynų meilės garsus ir užmigti. Name su terasa kaimynų ji negirdėtų. Gal išvis neturėtų kaimynų.
Septintą ryto, stotelėje laukdama troleibuso galvojo kad jau tuoj tuoj ir jos gyvenimas pasikeis. Žinojo, kad sąskaitoje esančių pinigų jau turėtų užtekti pradiniam įnašui, su tokia alga kaip jos, bankas tikrai duos paskolą. Buvo suskaičiavusi, kad net geram kosmetiniam remontui, jei tokio prireiktų, pinigų užteks. Neveltui, tiek metų apsiriboja tenkindama tik pagrindinius savo poreikius: važinėja visuomeniniu transportu, nekeliauja, vietoj atostogų renkasi dirbti papildomus darbus. Viskas dėl svajonės. Dėl namo su terasa.
Pietų pertraukos metu, valgydama ofiso virtuvėlėje pašildytas vakarykštes morkas su perlinėmis kruopomis ji sklaidė nekilnojamojo turto portalų puslapius. Ten nieko neradusi, atsidarė Facebook, žinojo - slaptose grupėse pirmiausia pasirodo geriausi antrinėje rinkoje parduodamų objektų skelbimai.
Bet šiandien ir FB skelbimai buvo beverčiai.
- Vėl tu tuose skelbimuose mirksti? - praeidama pro šalį, tarsi šaipydamasi, paklausė Samanta.
- Ne, tik šiaip žiūrinėju,- Ieva skubėjo atsakyti ir nusisukti, kad tik nereikėtų tęsti pokalbio su šita, vyro išlaikoma, laiką plepaluose ir vaikščiojime iš kabineto į kabinetą leidžiančia botoksine blondine. Ne jos reikalas.
- Vyro tėvai parduoda namą,- nekreipdama dėmesio į akivaizdžius nenoro bendrauti ženklus, tęsia ji - galėčiau duoti agento telefono numerį, - graži vieta ir kaina maža, kaip šiems laikams. Priduria, tarsi tarp kitko, bet Ieva žino, kad tai dar vienas būdas pabrėžti jų skirtumus.
Nekilnojamojo turto agentas buvo labai malonus, o prisipažinus, kad neturi automobilio, pasisiūlė paimti iš namų - nuvežti, bei parvežti atgal.
Sekmadienis. Keltis teko dar anksčiau nei buvo pripratusi. Parduodamas namas - užmiestyje. Bet, kaip telefonu minėjo agentas Tomas, iki autobuso stotelės tik 400 metrų, o iki miesto centro - 45 minutės ne piko metu.
Važiuodama atgal Ieva svarstė, kaip čia taip susiklostė, kad nemėgstamiausia bendradarbė bus ta, kurios dėka ji turės savo svajonių namus. Už agento Teslos lango keitėsi priemiesčio laukų ir nuosavų namų kvartalų vaizdai. Tomas susikaupęs vairavo ir taktiškai tylėjo. Todėl Ieva turėjo laiko nukeliauti tik valandą atgal ir prisiminti pirmą įspūdį apie savo būsimus namus.
Po beveik valandą trukusios kelionės Tesla įsuko į žvirkelį. Dar už kelių minučių jie privažiavo prie vienaaukščio baltų plytų namo. Dešinėje jo pusėje kilo apvalus bokštelis smailiu stogeliu. Namo centre baltuojančių durų link vedė platūs laiptai, kurių apačią saugojo aptrupėjusios liūtų skulptūros. Bet Ieva matė tik plačią terasą, juosiančią visą namą ir save, įsisupusią į šilkinį chalatą, su puodeliu rankoje. Tiesa, priėjusi arčiau, pamatė, kad terasos viduryje žioji skylė. Bet viskas pataisoma!
Pro namo duris eidama į vidų ji viena ausimi girdėjo, kaip Tomas pasakoja kažką apie namo šildymą, vandentiekį ir pigias malkas, kuriomis gali aprūpinti kaimynas. Ievai daug svarbiau už praktines detales buvo pro langus krentantys saulės spinduliai, medinės grindys ir tai, kaip kitokio sekmadienio rytą ji basomis eis iš miegamojo, plačiai atvers langus ir girdės kieme čiulbančius paukščius.
- Ateikite, apžiūrėkime rūsį, stovėdamas prie vienų iš daugelio namo durų, pakvietė ją Tomas.
Pasišviesdami telefonais, nes neveikė elektros jungiklis, jie nusileido į rūsį. Ten, praėję pro aplūžusį stalą, kampe sustatytas, tokias pat aplūžusias kėdes, jie atsidūrė pailgoje, žemoje patalpoje, kurios gale Ieva matė nudriskusia užuolaida uždengtą langą. Ieva vis tildė galvoje pradėjusias skambėti mintis, apie tai, kad čia reikės labai daug darbo ir pinigų, kol viskas bus tinkama gyventi. O ir kam jai vienai toks didelis namas? Racionalusis protas dar bandė brautis, pro rožines svajonės spindulius. Šioje situacijoje, jis buvo bejėgis.
Lipdama tamsiais laiptais į viršų Ieva bandė savo galvoje susidėlioti apžiūrėto namo pliusus. Taip, reikės truputį remonto, bet gyventi tikrai galima jau dabar. Kol vyks remontas, gi svarbiausia, kad tualetas būtų ir lova. O valgyt galės pasigaminti ir ant mažutės plytelės. Gerai, kad tuoj vasara. Visą savo laisvą laiką skirs kiemo tvarkymui. Mintyse Ieva jau buvo priėmusi sprendimą. Tik dar nenorėjo jo išduoti agentui Tomui. Pirmiausia, kaip mokė tėtis, reikia pabandyti numušti kainą.
Buvo taip tvanku, kartais rodėsi, net kvėpuoti sunku. Kiekviena kūno ląstele Ieva jautė, kad vakarop sulauks tikros vasariškos liūties ir svarstė, kuriame kambaryje šįkart reikės statyti kibirus. Reikėjo suagoti, kad pro stogą tekantis vanduo negadintų medinių grindų.
Ji sėdėjo ant klibančios kėdės namo pasienyje, labai stengėsi ignoruoti aptrupėjusias plyteles bei ant stogo jau ne pirmus metus augantį beržą. Taip ir neišgerta kava atšalo. Būsimos tobulos vejos vietoje plytėjo neįžengiamos piktžolių džiunglės. Buvo per karšta kažką su jomis daryti. Iš už tvoros pasigirdo spigus kaimynės balsas, ji nesėkmingai bandė nuvyti ant jos rujojančios kalės lipantį benamį šunį, kuris geriau įsižiūrėjus buvo panašus į beždžionę.