NAUJAKURIAI. Saulės istorija. Tik mūsų namai (1)
Trečia trumpų istorijų dalis. Ir pirma šios šeimos namų istorijos dalis.
Tylėjo, lyg visų liežuviai būtų vinimis prikalti. To jos tikrai nesitikėjo. Jau porą metų gyvenimas buvo nusistovėjęs. Visi kūrė savo namus, savo šeimas, mama apsiprato gyventi viena. Ir dabar, vasaros viduryje ji ėmė ir paskelbė apie tokius milžiniškus pokyčius.
Išsikrausto. Kur? Į butą!
Suprato, tik garsiai nesakė, kad vienai gyventi toli nuo žmonių yra sudėtinga. Amžius ne tas, sveikata nebe ta. Viskas kitaip, nei tuomet, kai šitas rojaus kampelis buvo krūmais apaugusi laukymė. Sesės nujautė situacijos sudėtinguma, bet nesitikėjo, kad mama pati nuspręs ir nesitarusi su jomis praneš tokią naujieną.
Saulė prisiminė, kaip pirmą kartą mama atsivežė apžiūrėti būsimų namų. Neseniai išsiskyrusi, viena su dviem dukromis, su užsidegimu kalbėjo, kaip jos čia gyvens. Kur bus namas, kur bus lauko virtuvė, o vėliau, kai jau turės stogą virš galvos – išsikas prūdą. Taip ir pasakė:
– Va čia mes išsikasime prūdą, prileisim žuvyčių, maudysimės nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.
– Mama, o kaip mokykla? – nedrąsiai paklausė tuomet tik devynerių Monika. Jai mokykla vis dar patiko.
Mama viską buvo apgalvojusi. Miestelyje netoli buvo puiki mokyklą, į ją vaikus veža mokyklos autobusiukas.
– Viskas gerai, – nuramino ir vėl grįžo prie pasakojimų kaip viskas bus.
Jau tą patį rudenį jos įsikėlė į savo laikinus namus – statybininkų vagonėlį. Jį, laukuose vos įžiūrimu keliuku, atvežė traktoriaus tempiama priekaba. Pastatė šalia vienintelio sklype augusio medžio. Tas beržas ir dabar glaudžiasi prie nublukusios vagonėlio sienos. Ir kiekvieną rudenį nubarsto kiemą lapais tarsi auksiniais pinigėliais.
Vagonėlio viduje jautėsi stiprus drėgmės, pelėsio ir neapaaiškinamo saldumo kvapas. Galėjai suprasti, kad ant grindų kažkada buvo patiestas rudas linoleumas. Jo likučiai dar matėsi kampuose. Mažučiai langai aptraukti nešvara, durys be rankenų. Saulė tikrai nenorėjo jų buto mieste keisti į šitą skylę.
Monika jau buvo apžiūrėjusi visus vagonėlio kampus ir dabar neknatravo parodyti viską vyresnei sesei. Saulė užsidengė nosį megztinio rankove. Tas nepaaiškinamas saldus dvokas skverbėsi iki panagių. Iki plaukų galiukų. Sesė stovėjo paskutinėje vagonėlio patalpoje priešais ant sienos kabantį kalendorių su beveik nuogos moters nuotrauka. Iš paskos atėjusi mama greitai jas išginė lauk.
Saulė ir dabar prisimena moterį kalendoriuje. Balta nėriniuota liemenėlė vos dengė jos didžiulių krūtų spenelius. Pro tokių pačių nėriniuotų kelnaičių priekį švietėsi tamsūs plaukai. Kai vėl užėjo į kambarį, kalendoriaus ant sienos nebebuvo. Po daugelio metų ji nusipirks panašų apatinių komplektą. Bet taip nei karto jo ir nepasimatuos.
Artėjo žiema, kiekvieną laisvą akimirką jos leido sklype. Buto mieste nuoma buvo sutarta iki lapkričio pabaigos, todėl mama darė viską, kad statybininkų vagonėlis virstų jų jaukiais, laikinais namais. Kol pastatys tikrą namą. Darbo dienomis jos su Monika ėjo į mokyklą, mama dirbo. Penktadienio vakare visos sėsdavo į jų mažą mašinytę ir važiuodavo į sklypą. Ten valė, dažė, vėdino, kalė. Spalio pabaigoje, moksleivių rudens atostogų metu, jos pirmą kartą nakvojo vagonėlyje. Salsvas kvapas dingo. Dabar, įėjus į vagonėlio vidų reikėjo nusiauti batus ir apsiauti šlepetes.
Vagonėlyje buvo du nedideli kambariai ir niša virtuvei. Tualetas buvo lauke, o prausdavosi jos bliūde, pastatytame and taburetės.
Saulė prisiminė pirmą naktį. Gulėjo dviaukštės lovos antrame aukšte, už durų girdėjosi mamos žingsniai, ji taip pat ruošėsi miegoti. Po ja, kitoje lovoje miegojo Monika. Saulė galvojo apie praėjusią dieną. Vakare jos lėtai vakarieniavo. Mama iškepė blynų, jos sėdėjo prie mažo, atlenkiamo staliuko ir valgė. Ant kiekvieno blyno dėjo šaukštelį braškių uogienės, šaukštelį grietinės, blyną perlenkdavo per pusę ir kasdavo.
Uogienė varvėjo per barzdą, jos juokėsi, buvo taip gera ir ramu. Pirmą kartą po tėvų skyrybų Saulė pajuto, kad viskas gali būti gerai. Ji tikrai jautėsi namuose.
Vagonėlyje gyveno du metus. Valgė ten pat kur miegojo, vasarą prausėsi mamos draugės iš Vokietijos atsiųstame kelioniniame duše. Saulė žinojo, kad net ir gyvendamos statybininkų vagonėlyje, jos su Monika gyveno geriau, nei daugelis jų bendraklasių kaimo mokykloje. Namuose, net ir tokiuose mažuose visuomet buvo šilta. Tuo pasirūpino senelis, atvežęs net tris didelius tepalinius radiatorius. Jos visada buvo ką valgyti. Kad ir kiek kainavo statybinės medžiagos, mama pirmiausia rūpinosi jomis. Ir taip, po truputį krūmais ir žolynais apaugęs sklypas vidury laukų tapo jų namais.
O dabar mama išsikrausto. Kas atsitiks su namais?
Berašydama Saulės, jos mamos ir sesės istoriją labai išsiplėčiau. Jų istorijoje yra daugybė sluoksnių, kaip i rkiekvieno mūsų gyvenimuose. Savo istorijų nusipelnė ir mama ir Monika, dar šią vasarą jas publikuosiu.
Iki pradėdama negalvojau, kad kurti istorijas yra taip įdomu. Kad kūrybinio rašymo pratimai veikia, o pradėjus - negali sustoti. Ačiū, kad skaitote ♡
Patiko ką perskaitėte? Prenumeruokite, dalinkitės su tais, kam būtų įdomu arba
Nekantrauju perskaityti kitas. Įdomu kiek bus skirtumų tarp to, kaip įsivaizduoju, ką galvojo ir jautė sesuo ir mama.
Ši dalis buvo labai įdomi :)