Savaitė TARP pabaigos ir pradžios

..apie nepatogumo būseną, kurioje supranti, ką ir kaip nori daryti, kad tik ten negrįžtum

Kad pradedu atsigauti ir atgauti save pirmiausia pastebėjau telefono galerijoje. Joje vėl pradėjo daugėti užfiksuotų nerežisuotų dienos akimirkų.

Pasirodo, būna laikas, kai iš dienų dingsta akimirkos, kuriomis galėjai sustoti, užfiksuoti, pamatyti, užuosti ir pajusti. Dingsta ne sąmoningai, bet tiesiog taip, palaipsniui. Ir ne todėl, kad nėra akimirkų, kai nieko nedarai. Todėl, kad tose akimirkose vietoj to, kad sustotum, užfiksuotum (nebūtinai nuotraukai, tiesiog, savo atminty) ir pastebėtum, tu bandai susirinkti save. Ir pasiruošti dar vienai kovai su vėjo malūnais.

Skaičiau, kad perdegimas darbe (manau, kad bent minimaliai tai patyriau) nepriklauso nuo išdirbto (atkentėto) laikotarpio. Perdegimas gali įvykti, kai tikrasis aš, nesutampa su tuo, kurį turi transliuoti viešai. Arba turi paminti savo vertybes, nes aplinka, kurioje dirbi yra visiškai kitokia.

Ir tam, kad atsigautum, neužtenka tik ilsėtis, miegoti, nieko nedaryti. Reikia kūrybos, plėsti savo horizontus, galvoti toliau, nei dabartinė tavo situacija.

Dėl to, nusprendusi išeiti iš darbo iškart pradėjau galvoti, kaip aš galiu grįžti į save, ką aš galiu daryti toliau. Ne tik tai, kas būtų “darbas” už kurį gaunu pinigus, bet ir tai, kas tiktų mano tikrajam aš. Kas tie maži mano dienų malonumai ir kūrybiniai momentai, kurie yra apie mane. Visą savaitę fiksavau mažas dienos nuotrupas. Dalinuosi.

Pirmadienis

Didžiulis noras tvarkyti namus, rūšiuoti, dėlioti, valyti. Jaučiu, kad tai susiję ne tik su pavasariu, kas būtų akivaizdu. Bet ir su tuo, kad namus kurį laiką naudojami tik miegui ir valgymui, ryte ir vakare. Žaviuosi dirbančiais ir tuo pačiu namus puoselėjančiais. Aš to nesugebėjau. Už tai dabar - atsigriebiu. Kiekvienas kiekvienos gėlės lapelis nuo dulkių nuvalytas, kitos gėlės ruošiamos persodinti. Noriu naujos sofos ir perdelioti knygas lentynose.

Antradienis

Buvau treniruotėje, turbūt pertempiau nugarą. O tada labai netikėtai buvau Watsu vandens terapijoje. Netikėta buvo man. Pirmiausia dėl to, kad sulaukusi pasiūlymo iškart sutikau, tuo nustebindama ir bičiulę. Aš dažniau atsisakau pasiūlymų, nei juos priimu, ypač nežinodama kur mane kviečia. Taigi, važiavau be lūkesčio ir žinojimo kas tai. Išėjau po užsiėmimo su ramybe, atrasta savo viduje. Vakarinio savo dienoraščio puslapiuose buvau užrašius, kad noriu daugiau buvimo čia ir dabar. Tai Watsu ir buvo apie tai. Atsiduoti tėkmei, vandeniui ir tam kas vyksta dabar. Ar kartočiau - taip. Ir ne kartą.

Trečiadienis

Kasdienybės malonumai..

Šiandien aplankiau bičiulę. Tik trumpam akimirksniui visos dienos skubume. Bet buvo gera apsikabinti. Greitai greitai susižinoti naujienas ir eiti abiems savais keliais. Iki kito pasimatymo. Draugės yra gėris.

Ketvirtadienis

Pabaigos rytas. Ir kitos pradžios. Arba etapo TARP. Dar nežinau. Žinau, tik, kad dabar man gera ir esu rami dėl savo sprendimo.

Iš tiesų, iškart buvau. Dabar noriu pasilikti išmoktą pamoką sau. Uždaryti šitas duris ir eiti į priekį, su pamokomis, kurias išsinešu. Viena jų - daryti tai, apie ką seniai galvojau, bet kažkaip, kažkodėl nedrįsau, negalėjau, nemokėjau. Labiausiai tai - pasiūlyti save, savo gebėjimus, žinias ir paslaugas. Ištiesų darbas ir kitų vizijų, kitų nurodymų pildymas, o dažnai ir darymas to, kas neatitinka mano mąstymo ir matymo, man buvo vienas sunkiausių dalykų. Ačiū, Rasai, kuri pasidalino su manimi tekstu I didn’t want a job, ten radau labai mane atitikusią frazę:

“I don’t want to spend most of my life doing something that doesn’t light me the fuck up. I don’t want to spend my days working for someone else, for their purpose.”

Reikėjo išeiti dirbti, kad tai suprasčiau.

Penktadienis

Suvokiau, ką tik, kad reikia ne tik žinoti, ką nori daryti, bet ir kalbėti apie save, savo veiklas ir darbus, apie tai ką darai. Čia, žinoma, nieko naujo, bet kol nepasakysi ką darai, niekas ir nežinos. Sakoma, kad turi būti labai nepatogu esamoje situacijoje, kad imtum kažką keisti. Tai man labai panašiai, tiesiog vadovėliškai taip ir nutiko.

Įtariu, kad pamačiau, kaip nepatogu man yra eiti ir dirbti ten, kur nereikia kurti, reikia tik vykdyti. Ir tai buvo labai geras spyris į minkštą vietą pagaliau susikaupti ir pasiūlyti savo paslaugas tiems, kam jų gali reikėti. Ir kasdien kurti, mokytis ir tobulėti.

Šiandien turėjau pirmą susitikimą, naujienlaiškių strategijos planavimą ir man spindėjo akys ir džiaugėsi širdis, kad galiu daryti, kurti ir žinoti, kad tai bus ne tik naudinga, bet ir vertinama. Visiems mums reikia saviraiškos, išsipildymo, pagyrimo ir galvelės paglostymo, bei pasakymo, kokie šaunuoliai esam :)

—

p.s. šią savaitę po Instagram nuotraukomis parašiau, kad išmokau iš praėjusio etapo daug pamokų. Sulaukiau raginimo jomis pasidalinti. Taigi, prašom kelios iš jų, kam rūpėjo:

• jei pats turi savo vidinę šviesą, tau nereikia šildytis įžymių žmonių šviesoje ir pasakoti n metų apie tai kiekvienam sutiktam.

• Pinigai yra ne viskas. Žmogiškumas yra viskas.

• Išorinis blizgesys ir visi jo atributai yra labai laikina.

• “Nepakeičiamų nėra, yra tik laiku nepakeisti” - tas pats galioja ir taip galvojantiems.

p.p.s. jaučiu, kad natūraliai baigiu išsipasakoti apie šitą praėjusį etapą ir labai noriu žiūrėti ir eiti į priekį. Ketinu ir toliau šitame savo dienoraštyje išlaikyti atvirumo liniją, bet tuo pačiu noriu panagrinėti, kokie tekstai kiekvieną savaitę pasiprašys parašomi, kur aš nukeliausiu šiame etape, ką sutiksiu ir ką suprasiu. Žinau vien1, kad dabar viskas tik geriau ir geriau.
Sigita