The mother of all jobs. Ar tikrai?

Būti puikia mama, gera darbuotoja, supratinga žmona ir atlikti dar n+k vaidmenų ir likti sveiko proto - misija (ne)įmanoma

Knygoje the mother of all jobs*, kurios pavadinimą pasiskolinau šios savaitės įrašui, autorė Christine Armstrong rašo: “Women are told that they can “do anything”, “be anything” and achieve what men can”. O kaip yra realybėje?

Neseniai buvau liudininkė, kaip aukštas pareigas užimanti, savo srities profesionalė moteris priiminėjo pagyras, skirtas savo vyrui, neseniai pakeitusiam darbą. Jos atsakymas buvo “Taip, žinoma, bet aš norėčiau, kad jis namo bent kartais laiku grįžtų”. Užėmusi stebėtojos poziciją, galvojau sau, kad labai gerai suprantu ją.

Turiu sutuoktinį, su kuriuo, jam būnant namuose, dalinuosi buitį pusiau, mėgaujuosi jo ruoštais pusryčiais ir žinau, kad kai jis namie, aš galiu mažiau rūpintis namų, vaikų ir tiesiog buities reikalais. Tačiau pradėjusi dirbti, jaučiausi panašiai, kaip aukščiau minėta moteris. Galėtų ir mano mylima antra pusė būti namuose daugiau. Nes pradėjusi dirbti tapau ta “mother of all jobs” kai reikėjo galvoti ne tik apie darbines pareigas, bet ir vaikų reikalus, logistiką, mažosios dukros norus, kad kažkas būtų kartu namuose, nes “man labai liūdna vienai” ir tuo pačiu jausti kaltę, kad to nesugebu taip gerai, kaip norėčiau. Taip, mamos kaltė yra tikras dalykas.

Grįžus į freelance darbą su klientais, rodosi viskas turėtų stoti į vėžes. Į darbą eiti nereikia, laiką pati kontroliuoju. Bet rašau šį tekstą savaitę, kai mažiausiai dukrai prilipo kažkoks virusas ir ji su manimi namie. Nors įvairūs užklausimai, “mama, mama”, ir pan trukdžiai yra daug mielesni, nei susirinkimai darbe apie nieką, susikaupimo ir darbo efektyvumo kaip ten, taip ir čia mažoka. Ir nesvarbu ar dirbi darbą, į kurį reikia eiti, ar dirbi darbą, kuriam užtenka atsisėsti prie kompiuterio kitame kambaryje, tas visko darymas ir buvimas už viską ir visus atakinga yra lygiai toks pats.

Nesiimu spręsti ar tėčiai patiria panašius jausmus, nesu tėtis. Nesiimu vertinti kitų mamų karjeros ir mamystės kelionės. Esu tokia kokia esu - mama su savo matymu kaip aš noriu būti ir gyventi dėl savęs ir savo šeimos. Su visomis iš to išplaukiančiomis aplinkybėmis, jausmais ir patyrimais.

Manyje “mamos kaltė” yra giliai įleidusi šaknis. Net tada, kai aš žinau, kad dėl savo vaikų visą gyvenimą darau geriausią, ką tuo metu darau, ima ir išlenda tas graužiantis nemalonus jausmelis - ar tikrai viską? Ar tikrai geriausia? Turbūt daugelis žinome tą frazę, skambančią panašiai - moteris turi būti ir atsakinga darbuotoja, ir gera mama, ir puiki žmona, ir aistringa meilužė. Mano gyvenimo patirtis rodo, kad jei esi gera kažkur, kitoje srityje tokia pati gera būti jau negali, nes nebėra iš ko.

Kaip podcaste Call Her Daddy kalba mano mylima Ellen Pompeo (Meredith Grey iš Grey’s Anatomy):

“tu negali būti mama, turėti vaikų ir darbui atsiduoti 100 proc. Nes kai tampi mama, tu pasidalini į milijoną skirtingų dalelių, tu tiesiog negali kitaip. Ir tai nėra blogai, nes esi turtingesnė, labiau empatiška, turi tokį platų emocijų spektrą, kurio iki vaikų net neįsivaizdavai. Ir jei nori turėti vaikų, tai tave padarys tik geresniu žmogumi”.

(Vertimas ir citata nėra visiškai tikslūs, paklausykite interviu - tikrai verta).

Mano patirtyje buvimas mama atveria begalines galimybes kitaip matyti, kitaip planuoti, kitaip daryti dalykus, nes mamystė uždeda gyvenimui ir pasauliui kažkokį filtrą. Tas filtras - tavo vaikas, aplink kurį ir šalia kurio tu gyveni savo gyvenimą. Nes kitaip tiesiog negali. Ir taip, kaip minėtame interviu sako Ellen Pompeo - mes moterys plečiamės (augame), plečiasi mūsų gebėjimai ir galimybės, priklausomai nuo amžiaus, aplinkybių ir patirčių. Mes galime neįtikėtinai daug ir tuo pačiu negalime visko. Net labai to norėdamos.

Nes be vaikų, darbų, atsakomybių ir viso to ko iš mūsų reikalauja visuomenė ir reikalaujame pačios iš savęs - mes, mamos, esame ribotos. Ribotos savo galimybėse, savo jėgose, savo sugebėjimuose. Net laikas mūsų yra ribotas. Tiek paroje, tiek gyvenime. ir pripažinti savo ribotumą, kad negali visko, o gali tik tiek kiek gali - yra sveika. Pirmiausia dėl savęs pačios.

Teksto pradžioje minėtos knygos išvada yra tokia, kokios ir buvo galima tikėtis. Papasakojusi daugybę skirtingų šeimų situacijų, autorė priėjo išvados, kad šeimos ir darbo balansas yra neįmanomas. O jei norisi bent priartėti prie jo, į vaikų auginimą pilnai įsitraukę turi būti abu tėvai, o dar geriau, kad vienas iš jų dirbtų sau arba dirbtų nepilną darbo dieną. Ir tuomet gyventume, tobulame super moterų - pailsėjusių, tobulų mamų, puikių darbuotojų, atsidavusių žmonų ir visada pasiruošusių meilužių pasaulyje.

Ačiū, kad skaitėte, pasidalinkite su tais, kam galėtų būti įdomu. Mano tekstai yra nemokami visiems prenumeratoriams ir aš labai norėčiau sulaukti atgalinio ryšio iš kiekvieno skaitančio.