Kaip susiję mano vaiko mokslai, šeimos laikraštis ir diplomas be svajonių specialybės?

Apie patarimus saviems vaikams ir apie patarimus, kurių nesulaukiau.

Kitais metais, panašiu metu, mano didžioji dukra baigs mokyklą. Kaip ir daugelis (būsimų) abiturientų tėvų, linkiu savo vaikui geriausio. Galvodama, apie tai kas vaikui geriausia susiduriu su dilema.

Ar geriau yra vaiką nukreipti teisinga mano supratimu linkme? Tai lyg ir turėtų apsaugoti nuo galimų nesėkmių ir garantuoti sklandesnį žengimą į savarankišką suaugusiojo gyvenimą. O gal atvirkščiai - leisti dėl visko spręsti pačiai ir tegul srebia tai ką pasirinks?

Iš kur čia katinas? Žemiau yra ir jo istorija.

Nenoriu konkrečiai rašyti apie dukros galimus pasirinkimus, nes neturiu tam leidimo. Jos pasirinkimai yra apgalvoti, paremti jos surinkta informacija ir savo ateities matymu. Tik tiek, kad remdamasi savo gyvenimiška patirtimi aš daryčiau kitaip. Esu beveik tikra, kad daugelis tėvų taip jaučiasi.

Labiausiai mane neramina klausimas ar jos pasirinkimas bus jai teisingas. Ar tiks jai pasirinkta specialybė? Ar jos kūrybiškumas turės kur skleistis pragmatiškoje specialybėje? Ar neatsitiks taip, kaip beveik atsitiko man?

Kai sugrįžtu mintimis į laiką po savo dvyliktos klasės, galvoju, kad būčiau norėjusi nukreipimo iš šalies, patarimo ką daryti net jei neįstojai į svajonių specialybę. Palaikymo ir paraginimo nemesti savo pašaukimo ir to, kas sekasi, bet atvirkščiai, tobulėti toje srityje, nepaisant aplinkybių.

Galėtų vaikų auginime būti viskas taip paprasta, kaip šiose trijose pastraipose iš 2009. Kategoriškai rašyti taip ir neišmokau. Ramybė vis dar svarbiausias dalykas gyvenime. Kiek pasikeitė visko ir kaip viskas taip pat.

Kiek save atsimenu, aš rašau. Rašau ir skaitau. Turiu polinkį į publicistiką, esu leidusi šeimos laikraštį originaliu pavadinimu MES, turiu jo kopijas savo archyve.

Vėliau rašiau poeziją, nes buvau maironietė ir, atrodė, kad priklauso tokio iškilaus poeto organizacijos atstovei rašyti poeziją. Eilėraštį skirtą mamos gimtadieniui išspausdino Kauno diena, kaip ir istoriją, kurios pabaigą kažkodėl nukirpo, apie Kauno prezidentūros parke atgimusias prezidentų skulptūras. Taigi, dar nebaigusi mokyklos buvau spausdinama autorė. Kas, kad tik miesto laikraščio vaikų skiltyje.

Mokykloje redagavau mokyklos laikraštį ir jau tada gelbėjau pasaulį, o tiksliau bendramoksliams rašiau prevencinius straipsnius apie rūkymą. Imdavau anoniminius interviu iš klasiokų ir vyresnių mokinių, klausdama kodėl jie rūko. Labiausiai patiko mokyklos prezidento atvirumas, sakė, nes visi taip daro.

Kai dvyliktoje klasėje, vaikinų tualete mane rūkyti mokė klasiokai, aš galvojau, kaip tai dera su mano straipsniais. Įtraukiau dar kartą šviesiai mėlyno L&M ir užsikosėjau.

Tvirtai žinojau, kad baigusi mokyklą studijuosiu žurnalistiką ir būsiu žurnalistė. Kol į žurnalistiką neįstojau ir šita svajonė dužo į šipulius (hiperbolizuoju, tuo metu svarbiau už nusivylimą neįstojus kur norėjau, buvo džiaugsmas, kad į Vilnių tai įstojau).

Rašymo mano gyvenime nebeliko. Ir būtent toje situacijoje būčiau labai norėjusi, sulaukti patarimo nemesti rašymo ir rašyti. Tikrai būčiau radusi, kam mano tekstai reikalingi.

Neįstojusi į žurnalistiką, mokiausi ten kur įstojau (ironija, kad tame pačiame fakultete, kaip ir žurnalistika, bet gerokai nuo rašymo nutolusioje specialybėje). Mano rašymas apsiribojo kursiniais ir kitais rašto darbais, kuriuos, kaip dabar atsimenu, rašyti buvo kančia. O tada aš ištekėjau.

Ir išėjau akademinių atostogų, nes auginti pametinukus ir būti dieninio kurso studente atrodė per sudėtinga. Vyras pradėjo keliauti darbo reikalais ir tam, kad plačiau, nei kelios žinutės telefonu, papasakočiau jam apie mūsų su vaikais gyvenimą namuose, pradėjau rašyti blogą.

Taip į mano kasdienybę grįžo rašymas. Ir pasiliko visam laikui.

Vyrui katinas jau 16 metų nepatinka. Katinui vyras patinka labai, jo vieta lovoje taip pat.

Greičiausiai dabar aš nieko nekeisčiau, nes visos patirtys ir nepatirtys suformavo mane tokią, kokia esu. Bet dabar, kaip niekada anksčiau, jausdama, kad būtent rašymas yra mano kelias, taip norėčiau, kad daug anksčiau būčiau pradėjusį į tai žiūrėti kaip į profesiją, net ir be svajonių specialybės universiteto diplome.

Galvodama apie kas būtų jei būtų ir noriu dalinti savo patarimus ir patirtis dideliems vaikams. Nes žinau daugiau, nes žinau kaip būna. Nes žinau kaip gaila metų, kurie praėjo.

Lygiai taip pat žinau, kad nebūčiau klausiusi duodamų patarimų. Geriausiu atveju mandagiai juos išklausys, bet vistiek darys savaip ir mūsų dideli vaikai. Leisti jaunam žmogui rinktis savą kelią ir savas klaidas yra sunku, bet daug naudingiau abiems pusėms.

Kartais tik reikia kantriai palaukti, kol jie patys kreipsis patarimo. Ir tada paklausti: “o kaip, vaikeli, tau atrodo?”

*nuotraukose ištraukos iš mano rašyto tinklaraščio, kurio turinys buvo skirtas vyrui, mamai ir kitiems artimiesiems. Būtent to tinklaraščio dėka rašymas grįžo į mano gyvenimą.