Kaip aš visada pavydėjau tiems žmonėms, kurie žinojo, ko nori. Ir kaip romantizuoju tą, kad rado kelią atgal nors kažkas pirmu kartu nepasisekė.
Esu pirmagimė tai viską išbandžiau savo kailiu: neleido studijuoti tai, ko labai buvau užsigeidus, klausiau patarimų ir po to kankinausi komfake. Tada jau "pasimokiau" ir magistrą pati pasirinkau pagal tai kas, kur patiko... Deja.
Ir turbūt visi einam per tą patį kelią, vieni greičiau, kiti lėčiau. Auksiniai žodžiai - "Greičiausiai dabar aš nieko nekeisčiau, nes visos patirtys ir nepatirtys suformavo mane tokią, kokia esu".
Mano pavydo istorija truputį kita - aš pavydžiu tiems, kurie vaigia mokyklą, universitetą ir dirba pagal specialybę, daro karjerą ir nesiblaško. Pavydžiu. Ir tuo pačiu galvoju, kad man būtų labai nuobodu taip :)
Mano vadinosi archyvistika. Dabar kažkaip gudriau pavadino, kažką su kažkuo sujungė.. bet mūsų pusė ten nežinojo ką mokosi ir ką baigė. Kituose kursuose panašiai. Man atrodo bibliotekininkystė buvo aiškiausia profesija ten :))
Ten tų archyvų tikrųjų buvo mažai. Tikslas mokslų buvo labai geras, ruošti specialistus šiuolaikiniam dokumentų valdymui, tvarkymui. Bet realiai tai metų užtektų tokiam dalykui išmokti.
Man atrodo, visi atsakymai yra jūsų pačios tekste :) su šia dilema šiemet tiesiogiai susiduriu ir vis tik manau, kad jaunas žmogus turi pats savo sprendimus daryti. Viena, kaip sykis klaidingi sprendimai gali atvesti į tiesos kelią. Antra… jau nemažai metų darbe mane supa radikaliai jaunesni žmonės ir per tą laiką supratau, kad “vyresniųjų išmintis” gali būti tiek pat klaidinga kaip ir “jaunų įkarštis”. Užtrukau, kol išmokau nedalint patarimų, net kai akivaizdžiai (mano akimis, be abejo) žmogus daro klaidą. Dabar patarimą duodu išimtinai tai atvejais, kai to esu paprašomas :)
Aš sau išvadas pasidariau berašydama, tiek apie savo patirtį galvodama. Tik taip jau yra, kad tie pirmagimiai mūsų, dažnai kaip bandomieji triušiai. Tiek dėl to kada ant puodo sodinti, tiek kiek patarimų iš tėvų apie gyvenimą gauna. Visiems likusiems po to lengviau :))
Šis tavo pasidalinimas man priminė, kaip aš ir norėjau rašyt, dalyvaut visur. Kaip nešiau straipsnį į Klaipėda dienraščio redakciją, kad net metus laiko mokyklos laikraščio redaktore buvau! 😃 Turbūt iš to ir kyla vis noras rašyt ir dalintis.
Pirma mano mintis, rašant šitą tekstą buvo rašyti apie tai, kaip jau vaikystėje aišku kur mes linkstame. Rašyti, piešti, konstruoti, planuoti, vadovauti. Man atrodo, kad tos savybės ateina su kiekvienu žmogumi ir tik vėliau aplinka koreguoja, patarinėja ir ima atrodyti, kad būti verslininku, bet ne menininku yra geriau ir tinkamiau. Nors gyveni su tuo praktišku pasirinkimu ir galvoji, kad trūksta kažko gyvenime, kad ne savo vietoje esi.
Oh, tas kas būtų jeigu būtų. Vos ne Hamleto lietuviškas atitikmuo. Jei leistų pakartoti, gal ( tik gal!) daryčiau kitaip. Kad ne savo rogėmis važiavau didžiąją dalį gyvenimo, tai irgi tiesa. Bet jei būčiau studijavus kitur, nebūčiau tuo kas eau dabar ir ten kur esu. Bet labai norėčiau , jei bent būčiau susipratus kokiu dešimtmečiu anksčiau. Nemesk kelio dėl takelio šiuo atveju neveikia, geriau pasirinkti tą takelį ir juo keliaujant nusitiesti kelią. Bet iki to reikėjo subręsti. Bet dabar vėl daug klausimų, nes tas kelias pasirodė nepakankamai platus ar laiko per mažai, gal pastangų ar abejonių per daug. Ir kamuoja egzistenciniai klausimai. Gal tai ir normalu, bet ne lengva.
Rasa, bet galvisas gyvenimas yra toks? Su šitais svarstymais kas būtų jei būtų. Labai pritariu tau, kad tikrai nebūtume kur esame ir tokios kokios esame, jei ne mūsų patirtys iki to.
Kaip aš visada pavydėjau tiems žmonėms, kurie žinojo, ko nori. Ir kaip romantizuoju tą, kad rado kelią atgal nors kažkas pirmu kartu nepasisekė.
Esu pirmagimė tai viską išbandžiau savo kailiu: neleido studijuoti tai, ko labai buvau užsigeidus, klausiau patarimų ir po to kankinausi komfake. Tada jau "pasimokiau" ir magistrą pati pasirinkau pagal tai kas, kur patiko... Deja.
Ir turbūt visi einam per tą patį kelią, vieni greičiau, kiti lėčiau. Auksiniai žodžiai - "Greičiausiai dabar aš nieko nekeisčiau, nes visos patirtys ir nepatirtys suformavo mane tokią, kokia esu".
Ei, komfakas nebuvo taip blogai!
Mano pavydo istorija truputį kita - aš pavydžiu tiems, kurie vaigia mokyklą, universitetą ir dirba pagal specialybę, daro karjerą ir nesiblaško. Pavydžiu. Ir tuo pačiu galvoju, kad man būtų labai nuobodu taip :)
Kurios studijos buvo?
Kaip visiems skirtingai, kaip sakoma kaimyno žolė žalesnė.
Mano vadinosi archyvistika. Dabar kažkaip gudriau pavadino, kažką su kažkuo sujungė.. bet mūsų pusė ten nežinojo ką mokosi ir ką baigė. Kituose kursuose panašiai. Man atrodo bibliotekininkystė buvo aiškiausia profesija ten :))
Geras! Aš studijavau verslo informacijos vadybą, mes irgi nelabai supratome ką ten mokėmės.
Buvo laikotarpis, kai galvojau, kad reikėjo stoti į archyvistiką, patinka man ten archyvuose ieškoti informacijos. :D
Ten tų archyvų tikrųjų buvo mažai. Tikslas mokslų buvo labai geras, ruošti specialistus šiuolaikiniam dokumentų valdymui, tvarkymui. Bet realiai tai metų užtektų tokiam dalykui išmokti.
Man atrodo, visi atsakymai yra jūsų pačios tekste :) su šia dilema šiemet tiesiogiai susiduriu ir vis tik manau, kad jaunas žmogus turi pats savo sprendimus daryti. Viena, kaip sykis klaidingi sprendimai gali atvesti į tiesos kelią. Antra… jau nemažai metų darbe mane supa radikaliai jaunesni žmonės ir per tą laiką supratau, kad “vyresniųjų išmintis” gali būti tiek pat klaidinga kaip ir “jaunų įkarštis”. Užtrukau, kol išmokau nedalint patarimų, net kai akivaizdžiai (mano akimis, be abejo) žmogus daro klaidą. Dabar patarimą duodu išimtinai tai atvejais, kai to esu paprašomas :)
Aš sau išvadas pasidariau berašydama, tiek apie savo patirtį galvodama. Tik taip jau yra, kad tie pirmagimiai mūsų, dažnai kaip bandomieji triušiai. Tiek dėl to kada ant puodo sodinti, tiek kiek patarimų iš tėvų apie gyvenimą gauna. Visiems likusiems po to lengviau :))
Šis tavo pasidalinimas man priminė, kaip aš ir norėjau rašyt, dalyvaut visur. Kaip nešiau straipsnį į Klaipėda dienraščio redakciją, kad net metus laiko mokyklos laikraščio redaktore buvau! 😃 Turbūt iš to ir kyla vis noras rašyt ir dalintis.
Pirma mano mintis, rašant šitą tekstą buvo rašyti apie tai, kaip jau vaikystėje aišku kur mes linkstame. Rašyti, piešti, konstruoti, planuoti, vadovauti. Man atrodo, kad tos savybės ateina su kiekvienu žmogumi ir tik vėliau aplinka koreguoja, patarinėja ir ima atrodyti, kad būti verslininku, bet ne menininku yra geriau ir tinkamiau. Nors gyveni su tuo praktišku pasirinkimu ir galvoji, kad trūksta kažko gyvenime, kad ne savo vietoje esi.
Oh, tas kas būtų jeigu būtų. Vos ne Hamleto lietuviškas atitikmuo. Jei leistų pakartoti, gal ( tik gal!) daryčiau kitaip. Kad ne savo rogėmis važiavau didžiąją dalį gyvenimo, tai irgi tiesa. Bet jei būčiau studijavus kitur, nebūčiau tuo kas eau dabar ir ten kur esu. Bet labai norėčiau , jei bent būčiau susipratus kokiu dešimtmečiu anksčiau. Nemesk kelio dėl takelio šiuo atveju neveikia, geriau pasirinkti tą takelį ir juo keliaujant nusitiesti kelią. Bet iki to reikėjo subręsti. Bet dabar vėl daug klausimų, nes tas kelias pasirodė nepakankamai platus ar laiko per mažai, gal pastangų ar abejonių per daug. Ir kamuoja egzistenciniai klausimai. Gal tai ir normalu, bet ne lengva.
Rasa, bet galvisas gyvenimas yra toks? Su šitais svarstymais kas būtų jei būtų. Labai pritariu tau, kad tikrai nebūtume kur esame ir tokios kokios esame, jei ne mūsų patirtys iki to.