Man nebe tiek metų kad...

Apie tai kaip aš nusprendžiau, kad ne darbas ir skmabus pareigų pavadinimas yra svarbiausia

Šis tekstas pradėtas sausio 17 dieną.
Tuomet, buvau kupina optimizmo, pradėjusi darbą, kuris atrodė vieną kartą gyvenime pasitaikanti galimybė. Buvau patikėjusi, kad mano gebėjimai, žinios, kūrybiškumas ir kitos savybės, dėl kurių ir gavau tą, vieną kartą gyvenime pasitaikantį darbą, bus reikalingi ir juos savo darbe galėsiu pritaikyti kasdien. Realybė pasirodė kiek kitokia. Tad pradžiai, kelios pastraipos, pradėtos sausio 17 dieną:

Pastarosiomis dienomis ne vieną kartą pasakiau garsiai ir dar dažniau pagalvojau, kad man nebe tiek metų, kad…

• …nervinčiausi dėl niekų

• …kreipčiau dėmesį į kvailus, pirmą ir paskutinį kartą matomų diedų juokelius, dar palydimus “jūs nepriimkit asmeniškai”

• …galvočiau ką apie mane pagalvos kiti

Pagalvojau ir daugiau, bet dabar neprisimenu. Esmė tokia, ir tai gal net nelabai susiję su darbu, bet galiu palyginti save, dirbančią dabar ir save, dirbančią prieš penkiolika metų. Du skirtingi žmonės, dvi skirtingos patirtys ir net požiūriai. Taip, aš esu vis dar naivi, pasitikinti žmonėmis ir atvira. Čia yra mano asmenybės pagrindas ir man tinka, kad aš tokia esu. Bet nesu ta, kuria galima manipuliuoti ar kvailinti. Kaip ir nesu ta, kuriai galima nurodinėti ar aiškinti, kad mano vertybės yra kažkokios neteisingos.

Po beveik 2 mėnesių..

Naivumo iš manęs neatimsi. Kaip ir pasitikėjimo žmonėmis. Bet lygiai taip pat neatimsi ir mano patirties, sukauptos per visus mano 40 metų. Ir su ta patirtimi atėjusio žinojimo, kas man yra svarbiausia ir kaip norėčiau kasdien naudoti savo gebėjimus, žinias, kūrybiškumą.

Praėjus dviems mėnesiams nuo darbo pradžios, liūdinčia širdimi, bet tuo pačiu ir pilna palengvėjimo, parašiau prašymą išeiti iš to, vieną kartą gyvenime pasitaikančio darbo. Nes todėl..

Kaip esu minėjusi ir Instagrame, ir visai neseniai, čia, Substack pokalbiuose, joks darbas nėra vertas mano ar jūsų sveikatos. Joks darbas nėra vertas užgesusio noro kurti, daryti geriausiai kaip gali, stengtis ir eiti į priekį. Joks darbas nėra vertas, kad pamintumėte savo vertybes.

Apie darbui nepalankią aplinką sakoma, kad, dirbdamas sau (šitą pabrėžiu, nes vis dėl to darbo vieta netiko man asmeniškai) netinkančioje aplinkoje žmogus gali būti:

1. Kupinas Optimizmo ir neigia bet kokius red flags, pasitaikančius kasdienėje darbo aplinkoje. Visi tie, pasaulėžiūros ir vertybių galbūt neatitinkantys dalykai yra tik su nauju darbu susiję iššūkiai, kuriuos tuoj tuoj įveiksi.

2. Po kurio laiko seka sumišimas ir abejonės savimi. Ar tikrai esu vertas čia dirbti? Gal vis dėl to aš nelabai ką sugebu, jei mane taip kontroliuoja kiekviename žingsnyje.

3. Tuomet ateina metas, kai toksiškumas, kurį jauti ir mikrovadybinimas (micromanagment) tampa nepakeliami. Motyvacija daryti tai, dėl ko tave priėmė į darbą dingsta, darbas ir kai kurie bendradarbiai kelia tik susierzinimą, net mažiausia užduotis atrodo neįmanoma. Pradedi bijoti pirmadienių.

Ir šioje vietoje arba susitaikai, kad kitaip nebus, prisitaikai, išmoksti atsiriboti - darbas yra tik darbas, brėži ribas ir kitaip stengiesi, kad darbinė aplinka tavęs nepaveiktų, arba nesugebi nei brėžti ribų, nei neparsinešti darbo namo ir tuomet stresas ir nemiga tampa tavo dienų ir naktų palydovais.

Pridėkime dar tai, kad į bandymus pasakyti kas ir kaip tau netinka ir manai, kad galėtų būti kitaip ir geriau žmonės reaguoja ta pačia fraze “žinok, visur taip pat yra, arba dar blogiau”.

Ir belieka gerti migdomuosius, kad nors truputį pamiegotum naktį.

Arba susikaupti, suprasti, kad joks darbas nėra vertas streso ir nemigos naktų. Susitaikyti, kad gal ir ne tau tas, vieną kartą gyvenime pasitaikantis darbas. Ir parašyti prašymą išeiti iš darbo. Ir po to tik džiaugtis, gilėjančiu miegu naktį ir ryškėjančia šviesa tunelio gale.

Pabaigai noriu parašyti, kad žinojimas, kad man nebe tiek metų ir mano prioritetai, vertybės, fizinė ir dvasinė sveikata yra svarbiau už bet kokias pareigas, prestižą, patirtis ir skambius pavadinimus.

Lauksiu jūsų patirčių ir minčių šia tema. Kad jau tuoj tuoj būsiu bedarbė, grįžtu prie rašymo to, kas atliepia ir yra apie tikrumą, kasdienę kūrybą ir paprastus dalykus.