Aš anksčiau galvojau, kad mesti / išeiti / nebetęsti / pasakyti ne yra tarsi pralaimėjimas ir silpnybė. Betgi einant metams supratau, kad yra atvirkščiai - nes svarbiau už svajonių darbus ir projektus yra ramybė, laimės, saugumo jausmas ir sveikata. Tai džiaugiuosi, kad ilgai nelaukei ir pasirinkai tai, kas geriausia tau 💪💛
Tikrai buvo momentas, kai galvojau, kad su manimi kažkas blogai. Net paskaičius kelis mano tekstus prieš šį, rašiau, kad man patinka eiti į darbą. Ir patiko, kol pradėjo nepatikti. Dabar galvoju, gal iš šono ir atrodo, kad aš ieškau idealių sąlygų. Bet man nebe tiek metų, kad rūpėtų ką kažkas iš šono galvoja :))
Visiškai pritariu tau, kad už viską svarbiausia tie visi tavo išvardinti dalykai.
Mano mintys ir patirtis panaši. Tik aš tempiau ilgiau, nes… tikėjau žmogiškumu, kad gali stebuklingai pasikeisti, kad supras, kad pagerės ir tt. Kodėl tempiau ilgiau, nors galvojau man ne tiek metų , kad visa tai leisčiau? Nes ne pačio darbo , kuris man patiko, esmė buvo, o toksiška aplinka. Ir tas pasakymas- visur tas pats ar blogiau- nežinau, bijau bandyti. Blogiausia tokioje patirtyje, kad kuriam laikui prarandi save ir pradedi abejoti savimi, kad gal tikrai esi niekam vertas. Dabar reikia laiko susirinkti save atgal po gabaliuką.
Labai tiksliai apie tą susirinkimą po gabaliuką. Aš stebiu dabar save kasdienybėje, kaip viskas kitaip, kai nereikia laisvesnių akimirkų skirti pasiruošimui dar vienai kovai su vėjo malūnais. Kai tos akimirkos, kurias turiu dabar vėl yra tik akimirkos būti čia ir dabar.
Sigita, ačiū, kad daliniesi. Labai patiko skaityti. Man rodos, kad mes visada jaučiame, kas mums geriausiai tinka ir reikalauja daug drąsos gyventi pagal šį jausmą bei priimti sprendimus. Tai sveika grįžusi į freelancinimą. 🩷👋
Ačiū, Sonata! Aš dar pridėsiu, kad per mažai ir dalinamės tais tikrais, sunkiais ar nemalonias sprendimais. Tokio daug pacukruoto gyvenimo socialiniuose tinkluose. Nors iš tiesų gyvenimas - visoks.
Man atrodo, kad tokiose situacijose galime akivaizdžiai pamatyti, kiek paaugome, kiek sustiprėjome, kaip šiuo metu saugome savo vertybes, laiką, sveikatą. Susimąsčiau, kad prieš 10-15 metų tikrai reaguodavau kitaip (pakentėsiu, priprasiu, atbūsiu). Toks pasididžiavimo jausmas apima, kai galiu įsivertinti, kaip toli esu nukeliavusi, ir labai greitai pajaučiu, kur man ne vieta, kurie darbai leidžia augti ir tobulėti, o kurie - tiesiog smukdo ir verčia regresuoti. Ir nuo tokių lengvai galiu atsitraukti.
Kokios geros mintys! Jaunesnė aš turbūt irgi būčiau laukus, prisipratinus, tiekėjus, kad visur taip. Labai geras jausmas yra kliautis patirtimi ir žinojimu, kad geriau čia nebus.
Bet dar norėjau pasidalinti ištrauka iš J. Dapkevičienės knygos "Pabaigų menas":
„...sekant išorinio pasaulio suformuotais standartais, vykdant visuotinai priimtinus ir, visiems bendrus gyvenimo planus ir normatyvus, anksčiau ar vėliau prieinama aklavietė, tuštuma, sąstingis.
Aukštesnės pareigos, didesni pinigai, pripažinimas, valdžia ir galia nebūtinai atneša pasitenkinimą ir pilnatvę. Įtampa, nerimas, emocijų proveržiai, energijos stygius, depresijos epizodai, sveikatos problemos – tai ženklai, kad esame ne ten, kur mums reikėtų būti, ir pamažu tampame ne tuo, kuo giliai viduje jau esame.
Jei įsiklausome į Savasties balsą ir išdrįstame juo sekti, net didžiausių sunkumų akivaizdoje galime atrasti ramybę, aiškumą, prasmės išgyvenimą. Tuomet daugybė konkrečių klausimų, ką ir kaip daryti, dingsta. Atsiranda tikrumas ir platesnis situacijos matymas.
Žmogau, tu nesi visi. Tu vienas vienintelis toks, tavo gyvenimas – irgi vienintelis. Nesvarbu, kiti smerkia ar giria, - svarbiausia, ar tu turi drąsos būti savimi ir gyventi savo gyvenimą, nesislėpdamas už bendrinių paaiškinimų ir kolektyvinių vertinimų...“
Ačiū!! Aš išsisaugojau citatą ir dar kartą įsitikinu, kad meilė sau yra ne apie savanaudiškumą, kaip yra ne kartą tekę girdėti. Meilė sau yra apie atjautą ir rūpestį, gebėjimą jausti save.
Aš anksčiau galvojau, kad mesti / išeiti / nebetęsti / pasakyti ne yra tarsi pralaimėjimas ir silpnybė. Betgi einant metams supratau, kad yra atvirkščiai - nes svarbiau už svajonių darbus ir projektus yra ramybė, laimės, saugumo jausmas ir sveikata. Tai džiaugiuosi, kad ilgai nelaukei ir pasirinkai tai, kas geriausia tau 💪💛
Tikrai buvo momentas, kai galvojau, kad su manimi kažkas blogai. Net paskaičius kelis mano tekstus prieš šį, rašiau, kad man patinka eiti į darbą. Ir patiko, kol pradėjo nepatikti. Dabar galvoju, gal iš šono ir atrodo, kad aš ieškau idealių sąlygų. Bet man nebe tiek metų, kad rūpėtų ką kažkas iš šono galvoja :))
Visiškai pritariu tau, kad už viską svarbiausia tie visi tavo išvardinti dalykai.
Mano mintys ir patirtis panaši. Tik aš tempiau ilgiau, nes… tikėjau žmogiškumu, kad gali stebuklingai pasikeisti, kad supras, kad pagerės ir tt. Kodėl tempiau ilgiau, nors galvojau man ne tiek metų , kad visa tai leisčiau? Nes ne pačio darbo , kuris man patiko, esmė buvo, o toksiška aplinka. Ir tas pasakymas- visur tas pats ar blogiau- nežinau, bijau bandyti. Blogiausia tokioje patirtyje, kad kuriam laikui prarandi save ir pradedi abejoti savimi, kad gal tikrai esi niekam vertas. Dabar reikia laiko susirinkti save atgal po gabaliuką.
Labai tiksliai apie tą susirinkimą po gabaliuką. Aš stebiu dabar save kasdienybėje, kaip viskas kitaip, kai nereikia laisvesnių akimirkų skirti pasiruošimui dar vienai kovai su vėjo malūnais. Kai tos akimirkos, kurias turiu dabar vėl yra tik akimirkos būti čia ir dabar.
Sigita, ačiū, kad daliniesi. Labai patiko skaityti. Man rodos, kad mes visada jaučiame, kas mums geriausiai tinka ir reikalauja daug drąsos gyventi pagal šį jausmą bei priimti sprendimus. Tai sveika grįžusi į freelancinimą. 🩷👋
Ačiū, Sonata! Aš dar pridėsiu, kad per mažai ir dalinamės tais tikrais, sunkiais ar nemalonias sprendimais. Tokio daug pacukruoto gyvenimo socialiniuose tinkluose. Nors iš tiesų gyvenimas - visoks.
didziuojuos tavim!
Ačiū tau ❤️
Man atrodo, kad tokiose situacijose galime akivaizdžiai pamatyti, kiek paaugome, kiek sustiprėjome, kaip šiuo metu saugome savo vertybes, laiką, sveikatą. Susimąsčiau, kad prieš 10-15 metų tikrai reaguodavau kitaip (pakentėsiu, priprasiu, atbūsiu). Toks pasididžiavimo jausmas apima, kai galiu įsivertinti, kaip toli esu nukeliavusi, ir labai greitai pajaučiu, kur man ne vieta, kurie darbai leidžia augti ir tobulėti, o kurie - tiesiog smukdo ir verčia regresuoti. Ir nuo tokių lengvai galiu atsitraukti.
Kokios geros mintys! Jaunesnė aš turbūt irgi būčiau laukus, prisipratinus, tiekėjus, kad visur taip. Labai geras jausmas yra kliautis patirtimi ir žinojimu, kad geriau čia nebus.
Sigita, čia yra tikroji pagarba ir meilė sau ❤️
Bet dar norėjau pasidalinti ištrauka iš J. Dapkevičienės knygos "Pabaigų menas":
„...sekant išorinio pasaulio suformuotais standartais, vykdant visuotinai priimtinus ir, visiems bendrus gyvenimo planus ir normatyvus, anksčiau ar vėliau prieinama aklavietė, tuštuma, sąstingis.
Aukštesnės pareigos, didesni pinigai, pripažinimas, valdžia ir galia nebūtinai atneša pasitenkinimą ir pilnatvę. Įtampa, nerimas, emocijų proveržiai, energijos stygius, depresijos epizodai, sveikatos problemos – tai ženklai, kad esame ne ten, kur mums reikėtų būti, ir pamažu tampame ne tuo, kuo giliai viduje jau esame.
Jei įsiklausome į Savasties balsą ir išdrįstame juo sekti, net didžiausių sunkumų akivaizdoje galime atrasti ramybę, aiškumą, prasmės išgyvenimą. Tuomet daugybė konkrečių klausimų, ką ir kaip daryti, dingsta. Atsiranda tikrumas ir platesnis situacijos matymas.
Žmogau, tu nesi visi. Tu vienas vienintelis toks, tavo gyvenimas – irgi vienintelis. Nesvarbu, kiti smerkia ar giria, - svarbiausia, ar tu turi drąsos būti savimi ir gyventi savo gyvenimą, nesislėpdamas už bendrinių paaiškinimų ir kolektyvinių vertinimų...“
Apkabinu!
Ačiū!! Aš išsisaugojau citatą ir dar kartą įsitikinu, kad meilė sau yra ne apie savanaudiškumą, kaip yra ne kartą tekę girdėti. Meilė sau yra apie atjautą ir rūpestį, gebėjimą jausti save.
Apkabinu atgal! Ir dar kartą ačiū ❣️