NAUJAKURIAI. Laimos ir Audriaus istorija
Antra trumpų istorijų dalis. Įsivaizduoju, kad ją skaitysite vasarą prie jūros. Arba kai lauksite lėktuvo pakeliui į atostogas.
Grožiniai tekstai man yra naujiena. Ir dėl to, kad anksčiau jų nerašiau ir dėl to, kad juos rašyti, tai visiškai pasileisti plaukus ir klausyti ką kalba netikėtai iš kažkur išdygę istorijos herojai. Šio mėnesio istorija gimė tik iš antro karto. Pirmiausia rašiau apie jauną porą, po vestuvių priverstą gyventi kartu su nuotakos mama ir pikčiurna sese. Istorijai man netiko ir kai sėdau jos koreguoti, ėmė ir išplaukė tai, ką skaitysite šiandien.
Kasdien skaitau ir ieškau informacijos kaip rašyti grožinius (ir ne tik) tekstus geriau. Man labai patinka šis bandymų ir pažinimų etapas. Pačiai labai įdomu kur jis nuves. Ačiū, kad skaitote.
Atskiras ačiū Jonui už komentarą, po kurio redagavau ir lengvinau kiekvieną pastraipa. Kiek man pavyko, spręsti jums :)
Buvo šilta vasaros popietė, pro praviras duris girdėjosi čirpiantys paukščiai, palubėje skraidė pasiklydusios musės. Saulė vartė būsimo draugės namo planus, kurių lapai buvo pasklidę tarp tuščių puodelių ant stalo.
– Čia bus sporto salė, – Laima parodė į planą, – o čia Audrius dar norėtų pirties. – Ir kubilo terasoje, – pridūrė ji, šyptelėjusi.
– Sporto salė? – Saulė pakėlė antakį. – Kiek kartų per savaitę ketinate sportuoti?
Jos sėdėjo kukliai įrengtoje būsimo namo patalpoje, kur tilpo ir virtuvė, ir svetainė, ir miegamasis. Pro didžiulį langą atsivėrė nuostabus upės vingis ir miško žaluma. Sklaidydama namo planus, Saulė prisiminė draugės ir jos vyro pažinties istoriją.
Laima ir Audrius buvo praradę viltį rasti savo žmogų, todėl susitikimas buvo netikėtas. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, bet prasidėję santykiai rutuliojosi labai greitai. Draugystės pusmetį jie paminėjo pasirašydami sklypo sodų bendrijoje pirkimo dokumentus. Vestuves šventė kartu su įkurtuvėmis. Tiesa, ne svajonių name.
Iki miesto reikėjo truputį pavažiuoti, bet galimus nepatogumus atpirko būsimo sklypo potencialas. Namas – aukščiausioje sklypo vietoje. Laima įsivaizdavo, kaip išnaudos netradicinį sklypo planą, kurs į apačią besileidžiančius gėlynus, tarp kurių vietą ras ir nedidelis daržas, šiltnamis. Arčiausiai namo jie įruoš žaidimų aikštelę būsimiems vaikams. Viskas bus gerai.
Nors gyveno gražiais planais ir bendromis svajonėmis, Laima jautėsi pavargusi. Galvos skausmas, pradėjęs ją kamuoti prieš mėnesį, vėl sugrįžo. Namas buvo Audriaus svajonė. Ji daug mieliau būtų gyvenusi bute. Užaugusi penktame daugiabučio aukšte, ji nejautė jokios traukos žemei ar sodui. Miglotai įsivaizdavo kaip galėtų atrodyti namo aplinka. Kaip to pasiekti – neturėjo nei menkiausio supratimo.
Laimai nereikėjo didelių erdvių, bet jų pasirinkta dizainerė, išklausiusi Audriaus svajones, perkėlė jas į būsimo namo brėžinį. Laima mylėjo Audrių, Audrius svajojo apie namą, kiemą ir visus su tuo susijusius dalykus. Taip namas tapo ir Laimos svajone. Ar bent jau tuo, apie ką ji nebegalvojo neigiamai.
Dabar namas buvo tik svajonė. Tam, kad sutaupytų pinigų artėjančioms statyboms, jie gyveno šiame, viską talpinančiame kambaryje. Vasarą tai nekėlė didelių nepatogumų, nes daug laiko leido lauke, tvarkydami aplinką. Bet Laimą net nupurtė pagalvojusi apie žiemą. Kai kasdien reikėjo atsinešti malkų ir kūrenti sename namelyje buvusį koklinį pečių. Pečius buvo prastas, kažkas jame kimšosi ir būdavo dienų, kad kol jį pakurdavo, turėdavo išvėdinti visus namus nuo pro plyšius einančių dūmų. Neapsikentę, ankstyvą pavasarį nusipirko elektrinį radiatorių. Nors išlaidos elektrai padidėjo, bent jau neliko baimės apsinuodyti.
Toks gyvenimas buvo labai toli nuo svajonės, bet bent jau buvo jų ir nekainavo milžiniškų nuomos pinigų. Laima ieškojo visoje šitoje situacijoje pliusų. Vasaros vakarais, sėdėdami ant palaikių plastikinių kėdžių, kurias Audrius kažkur surado, jie žiūrėdavo į už upės besileidžiančią saulę ir planuodavo bendrą gyvenimą.
Audrius kalbėdavo, Laima klausė ir pritariamai linkčiojo galvą. Ji labai žavėjosi savo vyru, jo ateities matymu, visais dideliais planais ir svajonėmis. Pati buvo praktiška asmenybė, kurios svajonės apsiribojo troškimu, kad viskas būtų gerai. Labiausiai norėjo, kad gyvenimas būtų be rūpesčių ir bemiegių naktų. Dabar viskas rodėsi atvirkščiai.
Tęsti namo statybas jie neturėjo pinigų. Laukė atsakymo dėl paskolos, taupė kur galėjo ir kaip galėjo. Sėdėdama ir žiūrėdama, kaip draugė tyrinėja jų būsimo namo projektą, Laima jautėsi labai toli nuo jausmo, kad viskas gerai. Naktimis taip pat nemiegojo. Galvojo ar ateis laikas, kai jie turės savo miegamąjį, ar ateis laikas, kai namas nebebus pagrindinė pokalbių tema tiek šeimoje, tiek susitikus su draugais?
Iš apmąstymų Laimą sugrąžino Saulės balsas.
– Viską lengva sumažinti. Jei nestatysite trečio aukšto, o vietoj sporto salės antrame aukšte suprojektuosite du kambarius, pavyzdžiui vaikams ar darbui, galite sutaupyti daug pinigų, – įkvepiančiai kalbėjo Saulė.
– Aš nežinau, kaip visą tai pasakyti Audriui, – Laima jautė, kad draugės pasiūlymas labai logiškas. Bet būtent toks namas buvo jos vyro svajonė. Kaip pasiūlyti sumažinti svajonę per pusę?
Ji pasidalino savo dvejonėmis. Draugė nebuvo specialistė, bet pakeitusi jau penktą būstą, turėjo neįkainojamos patirties. Atrodė, Saulei buvo malonu rasti labiausiai nugyventas patalpas ir paversti jas jaukiais namais.
– Tau nereikia iš jo atimti svajonės, pasakė. – Bet tu negali taip gyventi visą laiką – nemiegoti naktimis ir tikėtis, kad kažkada viskas bus taip, kaip rožinėse tavo vyro svajonėse. Gyventi reikia dabar.
Saulė buvo kategoriška. Jai kildavo nepaaiškinamas pyktis, kai matydavo žmones, svajonių namams aukojančius gyvenimą. Tarsi be namų statybų daugiau niekas gyvenime neegzistuotų. Jai pačiai namai buvo labai svarbūs, bet daug svarbiau buvo patirtys.
Ji gyveno jau penktuose savo namuose. Gerai žinojo kas yra svajonių namai. Savuosius, ilgai kurtus ir mylėtus palikti buvo sunku. Bet kai iš ten išsikraustė, suprato, kad svajonių namus susikurti galės bet kur. Nes jau vieną kartą tai padarė.
Žvelgdama į namo planus, Saulė galvojo, kad tai tikra nesąmonė. Sporto salė? Trys aukštai? Tylėjo ir draugei nieko nesakė. Laimos nuotaika ir taip buvo prasta.
– Aš žinau, kad šitas namas yra tavo Audriaus svajonė. Bet jei tu supranti jo svajones, gal būtų laikas ir jam suprasti tavąsias? Tokiam namui, pastatyti jums reikės ir labai daug pinigų ir labai daug laiko. Ar tikrai nori atidėlioti visą kitą?
Ji kalbėjo ir, rodėsi, negali sustoti. Tačiau Laimos veide matėsi abejonė. Saulė išsitraukė telefoną ir pradėjo ieškoti pavyzdžių, kaip galėtų atrodyti mažesni, bet tokie pat puikūs draugės namai.
Palinkusios prie stalo jos praleido porą valandų. Kai Saulė susiruošė važiuoti namo, Laima dar kartą pažvelgė į ant stalo pasklidusius namo planus. Mažiau svajonių - daugiau gyvenimo, pagalvojo ji.
NAUJAKURIAI:
Ievos istorija
Gražios vasaros linkiu :)
Įtraukianti istorija. Ačiū 🌷
Toks gąsdinantis gyvenimo kadras. Labai lengva susitapatinti tiek su vienu, tiek su kitu personažu. Kas, manau, ir yra svarbiausia!